Sarah Dunant – „Veneros gimimas“

Ši knyga nukelia skaitytoją į Florenciją, Renesanso epochoje. Į Renesansą, kai ypač suklestėjo menas ir mokslas. Istorija pasakojama jaunos, smalsios ir neįprastai gabios bei subrendusios merginos Alesandros lūpomis. Apie jai susiklosčiusį gyvenimą tuometinėje Florencijoje bei kitus miesto įvykius.

Gan ryškiai pavaizduojamas tuometinis žmonių gyvenimas bei miestas. Neslepiant parodomas ne tik grožis, menas, bet ir Florencijos žiaurumai. Tai knygoje patiko, nors religinės, politinės problemos nelabai sudomino.

Tačiau išėmus iš knygos Florencijos grožį bei meno tematiką, knygoje nieko ypatingo nebelieka. Siužetas neišsiskiriantis ir per daug „sušiuolaikintas“, kaip ir veikėjai bei jų pasišnekėjimai, kurie ne visada atspindėjo XV amžių. Rašymo stilius, dėstymas paprastas ir neįmantrus.

Galbūt tikėjausi daugiau dėmesio skirto menui, o ne šeimyninėms problemoms, nes antrojoje knygos pusėje meno svarba pamažu išblėso…  Kita vertus, gan aiškiai galima suvokti, kodėl tais laikais moterys negalėjo tapti dailininkėmis.

Vertinimas:

Amélie Nothomb – „Tikrinių vardų žodynas“

Ne, ši knyga nėra žodynas. Net nėra tokio pat storio kaip žodynas. Turbūt su juo išvis mažai ką bendro turi. Taigi, apie ką ši maža, „keistosios kolekcijos“ etikete pažymėta knygutė?

Jauna, būsima mama Liusetė nori savo vaikui suteikti patį geriausią gyvenimą ir mano, kad vardas nulems dukros likimą. Dėl tos priežasties nužudo savo vyrą, kad „apsaugotų“ dukrelę ir jis nepavadintų vaiko Tangiu arba Žoele. O naujagimei išrenka neįprastą vardą – Plektrūda. Na ir galų gale Liusetė nusižudo ir pati.

Vėliau pasakojama kaip susiklostė tas „ypatingasis“ keistuolės Plektrūdos likimas. Apie gyvenimą su teta, kuri ją dievina, vaikystę, paauglystę, balerinos karjeros siekimą. Visoje istorijoje pabaiga išsiskyrė labiausiai. Iš ties originaliai pateikta.

Jei šis romanas būtų filmas, pavadinčiau jį prancūziška tragimoedija, kino gurmanams. Taip, knyga iš ties savotiška, su keistenybių ir juodo humoro cinkeliu, bet man tokios kaip tik labai patinka.

Vertinimas: 

Haruki Murakami – „Avies medžioklė“

Apibūdinti šią knygą tai tas pats, kas pašokti apie architektūrą. Tik pats turi kartu avį medžioti, kad pajaustum visą kūrinio atmosferą ir nuotaiką. Murakamis kietas. Kai pakliūni į jo pasaulį, tikrai sunku grįžti atgalios.

„Avies medžioklė“ tai – skanus šaukštas mistikos, sapnų, dar įpilta fantazijos ir savęs paieškų kelionė, o  viskas pagardinta mitologija bei švelnia ironija.

Knygoje daug ryškių, siurealių vaizdų. Stebuklingos ausys, karvė, ieškanti plokščiareplių, Žmogus Avis risnojantis apsnigta laukyme, o kur dar pati pagrindinė persona, šokdinanti visus pagal savo dūdelę – paslaptingoji avis. Keistąjį sekretorių dar ir dabar puikiai įsivaizduoju. Smagu.

„Avies medžioklė“ kol kas labiausiai patikusi iš H. Murakami kūrinių, kuriuos teko skaityti. Noriu dar.

Vertinimas:

Clifford D. Simak – „Kaukų draustinis“

Va čia tai knygutė. Buvo ir kaukų, ir trolių, kurie užkeri kaukų alų, buvo ir intelektualus neandertalietis, ir šmėkla, kuri pati nežino kieno šmėkla esanti, buvo laumių, ateivių, tigras vietoj katinėlio, Šekspyras, laike pasimetęs dailininkas… Ir čia tik pradžia!

Pasakojimas prasideda nuo to, kai profesorius Maksvelas, grįžęs iš tarpgalaktinės kelionės namo į Žemę, sužino, kad prieš kelias savaites jau buvo grįžęs, sėkmingai miręs, draugų apraudotas ir palaidotas. O jau tada ir prasideda (ar jau buvo prasidėjus?) visų linksmų ir ne visada įvykių virtinė.

Turiu pripažinti, kad „Kaukų draustinis“ pasižymi originalumu. Sci-fi čia susijungia su „senamade“ fantastika, kuriai esu neabejinga. T.y. su dar žmonių nesugadinta gamta, kurioje slepiasi įvairios mitinės būtybės.

Knyga visai neilga, tačiau įvykių čia ohoho kiek nutiko. Artėdama prie pabaigos mąsčiau ar pavyks gi autoriui viską sudėlioti į savas vietas ir išspręsti kas, kur, kodėl. Ir ką? Pavyko, ir dar kaip!

Žodžiu, knyga tikrai spalvinga ir smagi, o ypač – veikėjų bendravimas ir… jų ginčai. Galėtų būti ilgesnė, nes potencialo tikrai turėjo.

Vertinimas:

Jurga Ivanauskaitė – „Ragana ir lietus“

„Ragana ir lietus“ pasakoja apie jaunos moters meilę kunigui, kuris ją atstumia. Tačiau tai nėra dar vienas nuobodus pasakojimas apie uždraustą meilę. Pati knygos esmė kur kas gilesnė bei įdomiau pateikta.

Vikos meilė Pauliui tėra tik galutinis akmenukas, kuris išjudina sunkią griūtį. T.y. – Vikos vidinis pasaulis pradeda irti, ji nebesuvokia savęs. Moteris kreipiasi į psichoanalitikę, tačiau ne „apčiuopiamos“ pagalbos ieškoti, o tam, kad galėtų išreikšti savo išgyvenimus, susivokti savo sielos gelmėse. Šalia pagrindinės istorijos vyksta dar dvi paralelinės istorijos Vikos pasąmonėje: apie M.V., apkaltintą raganavimu, bei Mariją Magdalietę. Šios dvi asmenybės simbolizuoja kitus vidinius Vikos „aš“. Per tuos tris pasakojimus pateikiamas vidinis žmogaus konfliktas, bandymas suprasti save ir aplinką, savo troškimus. Knygoje savianalizė pateikta originaliai ir nenuobodžiai. Ypač dėmesio skirta vyro ir moters skirtumams, panašumams,  jų santykiams gvildenti.

Tai antroji mano skaityta J. Ivanauskaitės knyga (pirmoji – „Mėnulio vaikai“). Autorės rašymo stilius įdomus, vaizdingas. Ypač patinka vartojamos metaforos, groteskas, simbolika, nes mėgstu tokias knygas, kur galima analizuoti įvairius simbolius, jų reikšmę.

Tu vyleisi, kad bausmė bus kur kas metafiziškesnė. Anapusinė. Sklidina baisingos paslapties. Tu įsivaizduoji, kad mus valdo nepažįstamas, akiai nematomas pasaulis, kuris plyti anapus realybės – galingas, nuostabus, keliantis nerimą. Tikėjais, kad bausmė bus jo verta. Kad tave teis pats Dievas, o ne žmonės, ar ne? Bet Dievui mes nė kiek nerūpim. Iš jo aukštybių žiūrint, visos mūsų nuodėmės ir nusikaltimai atrodo tokie maži, žmogiški, pernelyg žmogiški.

Tačiau kiekvienas atsitiktinumas yra neišvengiamybė. Viskas nulemta, viskam savas laikas, ir tas laikas nepermaldaujamai ateina. Nuo likimo nepabėgsi. Mirtis visada stovi šalia mūsų dviejų žingsnių atstu. Savižudybė – jokia savivalė. Priešingai. Savižudžiai – tai tie, kuriuos mirtis pasiima jų pačių rankomis, nepajudinusi nė piršto…

Jurgos Ivanauskaitės paveikslai

Vertinimas: