https://i2.wp.com/i55.tinypic.com/ridmc0.jpgŠi knyga parašyta pagal visus bestselerio kanonus, tačiau, man kartais vis dar patinka senamadiškos „atgijimo“ istorijos. Tiesa, tikėjausi galbūt kažko ypatingesnio, bet turbūt nevertėjo to laukti iš populiarios knygos.

Tai istorija apie į tragišką avariją patekusią mergaitę ir jos žirgą. Greisė netenka kojos, Piligrimas gan sunkiai sužalojamas fiziškai… Tačiau, visgi, skaudžiausia žaizda atsiveria jų sielose; po avarijos nė vienas nebenori grįžti į buvusį gyvenimą ar jodinėti – juos apima depresija, tiek žmogų, tiek gyvūną. Nelaimė pakenkia ir mergaitės šeimai. Greisės motina Anė norėdama pataisyti santykius su dukra, be to suprasti ir save pačią išvyksta į tolimąją Montaną ieškoti pagalbos visiems trims.

Man patinka istorijos apie gyvūnus, todėl maloniai paskaičiau apie žirgų bei jais besirūpinančių žmonių gyvenimus. Patiko stebėti Greisės ir Piligrimo psichologinę brandą: žingsnelis po žingsnelio nugalint baimes, užsispyrimą ir tapimą brandesniais, išmintingesniais… Patiko ir atsiribojimas nuo civilizacijos išvykstant į užmiestį, kur gyvenimas nuoširdesnis, ramesnis bei laimingesnis. Svarbi gamtos vieta žmogaus gyvenime šiek tiek priminė Jack London kūrybą.

Kas ne itin sužavėjo knygoje, tai romantinė linija: nelabai ypatinga ir, šiaip, gan pigiai atrodė. Veikėjai bei dialogai taip pat nebuvo labai išskirtiniai, o ir gan blankoki. Anė pasirodė pateikta šiek tiek netikroviškai. Na, bet čia galbūt problema ir tame, kad rašytojas – vyras…

Vertinimas: