https://i0.wp.com/i56.tinypic.com/w7lqiv.jpgTai pasakojimas apie žmogaus vienatvę, norą surasti giminingą sielą ir apie meilę. Meilė čia neįprasta, tačiau neverta išsigąsti homoseksualumo – viskas pateikta labai subtiliai ir jautriai. Istoriją pasakoja jaunas mokytojas (jo vardo taip ir nesužinome) apie savo keistuolę draugę Sumirę: apie artimą draugystę su ja, Sumirę užklupusią netikėtą meilę ir… merginos dingimą. Pasakojimas labai individualus, kupinas savianalizės. Galima aiškiai pajausti pasakotojo prisirišimą prie merginos, liūdesį dėl vienpusės meilės, ir, šiaip, viskas pasakojama itin įtaigiai.

Autorius moka sukurti labai ryškius, gyvybingumu pulsuojančius charakterius. O pokalbiai tarp jų įsimintini ir nenuobodūs. Labai patiko Sumirė. Savo išsireiškimais, elgesiu. Net neatrodė išgalvota, o kaip tikra.

Murakamio rašymo stilius gan „vakarietiškas“, tačiau vis dėlto jis nestokoja ir Japonijai būdingo savitumo, neįprastumo. Tiesa, ši knyga mažiau siureali negu anksčiau  skaitytoji „Kafka pakrantėje“, tačiau labiau nuoširdi. Visgi, knyga taip pat sukuria savotišką, netgi mistišką atmosferą. Būtent tas grakštus paslaptingumas gaubiantis pasakojimą labiausiai ir žavi.

Tai tik antroji mano skaityta Murakamio knyga, bet kuo toliau, tuo labiau man patinka šio rašytojo kūryba. Manau, mano rankose atsidurs dar ne vienas šių magiškų romanų.

Vertinimas: