https://i0.wp.com/i51.tinypic.com/21dqwhz.jpgMėgstu prancūzišką humorą. Jis sarkastiškas, tačiau kažkuo smagus, išsiskiriantis ir vis dėlto išlieka gyvenimiškas. Nors aprašomi veikėjai šioje knygoje daugiausiai imigrantai į Prancūziją, tačiau pats autorės rašymo stilius ir dėstymas labai prancūziški.

Penkiolikametė Dorija net „pasiraitojus rankoves“ kritikuoja ją supantį žmonių gyvenimą Paryžiaus priemiestyje, kuris, žinoma, susijęs ir su ja pačia. Mergaitė gyvena skurde, kuriame ją su mama paliko tėvas. Tad dabar ją konsultuoja psichologė, o jų namuose kasdien lankosi socialinės darbuotojos. Visi nauji ir seni pažįstami duoda nesibaigiančio peno Dorijos vaizduotei. Tačiau nepasakyčiau, kad mergaitės kandumas piktybiškas. Nepaisant pašaipų išryškėja ir Dorijos jautresnis požiūris slepiamas nuo aplinkinių. Ji nori padėti kitiems, jaustis reikalinga. Be to myli savo mamą bei jaučia prielankumą ir kai kuriems pažįstamiems. Nereikėtų per daug rimtai priimti viso sarkazmo. Galų gale, argi ne visi paaugliai mėgsta pasišaipyti iš suaugusiųjų ir bendraamžių?

Knyga tikrai smagiai skaitosi, ne sykį sukėlė krizenimą absurdiškos situacijos bei taiklūs ir nebanalūs Dorijos išsireiškimai. Veikėjai piešiami karikatūriškai ir ryškiomis spalvomis, nepagailint sklidino puodo ironijos.

Tai ir paauglės subrendimo istorija, ir ironiškas žvilgsnis į gyvenimą. Žodžiu, linksmai apie rimtas, netgi liūdnas, problemas.

Vertinimas: