https://i1.wp.com/img854.imageshack.us/img854/6056/5la.jpgMane domina senovės indėnų kultūra, jos tradicijos, tikėjimas bei tautodailė. Žavi etninis pasaulio suvokimas, simbolika, įvairios apeigos ir ritualai. Tad šią knyga mielai paėmiau, radusi bibliotekoje. Tuo labiau, kad parašyta pačios indėnės, tad pasakojimas pateiktas „iš pirmų lūpų“.

Iš pradžių autorė supažindina kaip baltaodžių Amerikos užgrobimas paveikė indėnus. Rasizmas, niekinimas, žudymai, skurdas, izoliavimas, indėnų „baltaodinimas“ Amerikos čiabuvius veda į degradaciją. Su baltaisiais atsirado alkoholis, konkurencija, pinigai, pavydas, įvairios taisyklės, kurios svetimos raudonodžiams. Su tuo – nesantaika. Tarp indėnų nebėra brolybės, vienybės, kokia buvo senaisiais laikais. Tačiau ne visi indėnai palūžta. Iš tos saujelės indėnų, kuriuose dar gyvas senovės protėvių atminimas, atsiranda vienas pagrindinių indėnų judėjimų – AIM (6 – 8 dešimtmetis). Toliau autorė pasakoja apie indėnų siekį teisės išlikti indėnais baltaodžių pasaulyje, protestą Wounden Knee ir kt.

Nors didžiąją knygos dalį užima pasakojimas apie anksčiau minėtus dalykus, tačiau galima pajausti ir senovės indėnų dvasią. Yra įterpiama indėnų tikėjimo minčių, aprašomi ritualai, apeigos. Gal ne tiek daug, kiek norėtųsi, tačiau tikrai buvo įdomu praplėsti žinias apie šiuos dalykus.

Manau, knyga svarbi ir reikalinga. Dabartiniai Amerikos gyventojai neretai nė nesusimąsto, kad vaikšto ant žiaurumu užgrobtos žemės. Kokius sunkumus teko ir tebetenka iškęsti indėnams. Indėnai nesukėlė tokio šurmulio ir visuotinio dėmesio kaip juodaodžiai. Iš dalies, kad indėnai taiki bei išdidi tauta. Bet iš dalies ir dėl to, kad, kaip autorė sakė, indėnai siekė ne „į“, o „iš“. Jie nori gyventi kaip indėnai, o ne kaip baltaodžiai. Nori mylėti savo žemę ir brolius, taip, kaip ją mylėjo ir gerbė jų protėviai.

Išties, skaudu, žinant ant ko ir iš ko „išdygo“ dabartinė Amerika. Ant milžiniškos, nekaltų žmonių savo pačių žemėje, skerdynių vietos ir išnaikintos gamtos – vien dėl paikų europiečių godumo…

Baltojo žmogaus tikrovė – tai jo gatvės su jo bankais, parduotuvėmis, neoninėmis šviesomis ir eismu, gatvės, pilnos policininkų, kekšių ir žmonių, liūdnais veidais, skubančių pasižymėti valandas kortelėje. Bet tai nėra tikrovė. Tikrovė – tai, kas slypi po visu tuo.

Privalai į viską žiūrėti širdies akimi, o ne ta, kuri yra tavo kaktoje. Tai indėnų religijos esmė.

Mūsų garsas – gamtos ir gyvūnų garsas. Mūsų kalba randasi iš vandens, gėlių, laukinių gyvūnų, vėjų. Varnas Šuo tiki, kad naujagimis tą visuotinę kalbą supranta, tik vėliau ją pamiršta. Jis moko dermės tarp žmonių ir žemės, tarp vyro ir moters.

https://i1.wp.com/img705.imageshack.us/img705/2219/54090496.jpg

https://i0.wp.com/img196.imageshack.us/img196/3456/68178613.jpg

https://i0.wp.com/img84.imageshack.us/img84/9731/53463758.jpg

https://i0.wp.com/img254.imageshack.us/img254/7660/50363198.jpgGeorge Catin, Karl Bodmer paveikslai

Vertinimas: