Mary Crow Dog – „Lakotų moteris“

https://i1.wp.com/img854.imageshack.us/img854/6056/5la.jpgMane domina senovės indėnų kultūra, jos tradicijos, tikėjimas bei tautodailė. Žavi etninis pasaulio suvokimas, simbolika, įvairios apeigos ir ritualai. Tad šią knyga mielai paėmiau, radusi bibliotekoje. Tuo labiau, kad parašyta pačios indėnės, tad pasakojimas pateiktas „iš pirmų lūpų“.

Iš pradžių autorė supažindina kaip baltaodžių Amerikos užgrobimas paveikė indėnus. Rasizmas, niekinimas, žudymai, skurdas, izoliavimas, indėnų „baltaodinimas“ Amerikos čiabuvius veda į degradaciją. Su baltaisiais atsirado alkoholis, konkurencija, pinigai, pavydas, įvairios taisyklės, kurios svetimos raudonodžiams. Su tuo – nesantaika. Tarp indėnų nebėra brolybės, vienybės, kokia buvo senaisiais laikais. Tačiau ne visi indėnai palūžta. Iš tos saujelės indėnų, kuriuose dar gyvas senovės protėvių atminimas, atsiranda vienas pagrindinių indėnų judėjimų – AIM (6 – 8 dešimtmetis). Toliau autorė pasakoja apie indėnų siekį teisės išlikti indėnais baltaodžių pasaulyje, protestą Wounden Knee ir kt.

Nors didžiąją knygos dalį užima pasakojimas apie anksčiau minėtus dalykus, tačiau galima pajausti ir senovės indėnų dvasią. Yra įterpiama indėnų tikėjimo minčių, aprašomi ritualai, apeigos. Gal ne tiek daug, kiek norėtųsi, tačiau tikrai buvo įdomu praplėsti žinias apie šiuos dalykus.

Manau, knyga svarbi ir reikalinga. Dabartiniai Amerikos gyventojai neretai nė nesusimąsto, kad vaikšto ant žiaurumu užgrobtos žemės. Kokius sunkumus teko ir tebetenka iškęsti indėnams. Indėnai nesukėlė tokio šurmulio ir visuotinio dėmesio kaip juodaodžiai. Iš dalies, kad indėnai taiki bei išdidi tauta. Bet iš dalies ir dėl to, kad, kaip autorė sakė, indėnai siekė ne „į“, o „iš“. Jie nori gyventi kaip indėnai, o ne kaip baltaodžiai. Nori mylėti savo žemę ir brolius, taip, kaip ją mylėjo ir gerbė jų protėviai.

Išties, skaudu, žinant ant ko ir iš ko „išdygo“ dabartinė Amerika. Ant milžiniškos, nekaltų žmonių savo pačių žemėje, skerdynių vietos ir išnaikintos gamtos – vien dėl paikų europiečių godumo…

Baltojo žmogaus tikrovė – tai jo gatvės su jo bankais, parduotuvėmis, neoninėmis šviesomis ir eismu, gatvės, pilnos policininkų, kekšių ir žmonių, liūdnais veidais, skubančių pasižymėti valandas kortelėje. Bet tai nėra tikrovė. Tikrovė – tai, kas slypi po visu tuo.

Privalai į viską žiūrėti širdies akimi, o ne ta, kuri yra tavo kaktoje. Tai indėnų religijos esmė.

Mūsų garsas – gamtos ir gyvūnų garsas. Mūsų kalba randasi iš vandens, gėlių, laukinių gyvūnų, vėjų. Varnas Šuo tiki, kad naujagimis tą visuotinę kalbą supranta, tik vėliau ją pamiršta. Jis moko dermės tarp žmonių ir žemės, tarp vyro ir moters.

https://i1.wp.com/img705.imageshack.us/img705/2219/54090496.jpg

https://i0.wp.com/img196.imageshack.us/img196/3456/68178613.jpg

https://i0.wp.com/img84.imageshack.us/img84/9731/53463758.jpg

https://i0.wp.com/img254.imageshack.us/img254/7660/50363198.jpgGeorge Catin, Karl Bodmer paveikslai

Vertinimas:

Ryu Murakami – „69“

https://i0.wp.com/img824.imageshack.us/img824/6307/ryuus.jpg1960 – 70-aisiais kūrėsi ir vyko įvairūs jaunimo judėjimai, klestėjo pirmosios roko grupės. Šita knyga – tai prisiminimas apie tuos laikus. Tik pasakojimas ne apie Amerikos jaunuolius, o apie Japonijos. Vis dėlto, japoniškasis jaunimas nelabai skyrėsi nuo kitų šalių, nes matosi akivaizdi Vakarų įtaka.

Tai nėra visiškai „hipiška“ knyga. Čia nerasime tų laikų idealistinių siekių ar tikslų. Požiūris knygoje pateiktas gan ironiškai, pašaipiai. Pagrindiniam veikėjui Kenui ne itin rūpėjo vykstantis karas ar kitos politinės problemos, jis tiesiog plaukė pasroviui su mada, ieškodamas pramogų ir siekdamas būti dėmesio centre. Kita vertus, tai nevisiškai iš piršto laužta. Dauguma to meto jaunuolių tik dangstėsi „hipių“ etikete, tačiau tikroji hipių ideologija jiems kažin ar ką reiškė.

Knygoje nėra įmantraus siužeto, todėl viskas „gula“ ant veikėjo pečių. Nors Kenas ir lengvabūdis, mėgstantis fantazuoti ir „svaigti“ nesąmones, tačiau kartais visai protingai „suraitantis“ mintis. O vaikėzo  „apgaudinėjimo“ pokštai pralinksmina.

Knyga turėtų patikti tiems, kurie žavisi tų laikų muzikos grupėmis ir atlikėjais, tokiais kaip: The Velvet Underground, Iron Butterfly, Simon & Garfunkel, Janis Joplin, Jimi Hendrix ir kt. Tad jei šie pavadinimai jaudina tiek pat kiek katiną obuoliai, turbūt romanas labai ir nesudomins.

Knyga nėra itin gili ar prasminga, tačiau tam kartui visai smagu paskaityti apie tų laikų jaunuolių maištavimus.

Šiai mokyklai nejaučiau jokių švelnių jausmų todėl, kad čia buvo rūšiavimo įmonė. Taip rūšiuoja šunis, kiaules ir karves. Visiems vaikystėje leidžiama žaisti. Paskui, beveik suaugę, jie rūšiuojami. Vidurinė mokykla buvo pirma pakopa virstant naminiu gyvuliu.

Vertinimas:

Arto Paasilinna – „Kaukiantis malūnininkas“

https://i1.wp.com/img148.imageshack.us/img148/5308/45484288.jpgGunaras Hututenas atsikrausto į vieną Suomijos kaimelį ir ten įsigyja apleistą malūną. Gunaras labai darbštus ir gabus – tuoj pat puola į darbą, atnaujina malūną. Atrodytų, viskas paprasta ir normalu… Bet geraširdis ir sąžiningasis malūnininkas turi keistų įpročių: kai jį apima smagumas, mėgdžioja laukinius gyvūnus ir taip linksmina kaimo jaunimą, o kai tampa baisiai liūdna ir širdį spaudžia – kaukia naktimis kaip vilkas. Lyg ir niekam tuo nekenktų, reikia gi karts nuo karto išsikaukti.  Na, būna, Gunaras įsižeidžia, ir, pavyzdžiu, nuleidžia krautuvininko svarstykles į šulinį arba ketvirtą valandą ryto keliauja pas kaimynus pasiklausti, kodėl nedygsta daržovės. Bet, didelio čia daikto, visko gi žmogui pasitaiko. Tačiau kaimo gyventojai pasibaisėja – to dar betrūko, kad žmogus naktimis stūgautų! Visažinių kaimiečių įsitikinimu, Gunaras – beprotis.

Pasakojimas pateiktas vaizdingai, ironiškai ir šiek tiek perkeltine prasme, įpynus kelis fantazijos elementus. Visgi, pagrindinė problema rimta – netolerancija, diskriminacija „kitokiems“, netelpantiems į visuomenės normas. Puikiai pavaizduojamas žmonių konservatyvumas, siauraprotiškumas. Kaimo gyventojų argumentai apie Gunarą tiesiog absurdiški, ir net nebeaišku ar čia juoktis, ar nepasitenkinus galvą kraipyti.

Gunaras stengiasi nepasiduoti, kovoti dėl savo asmeninės laisvės, noro, kad jį priimtų tokį, koks yra. Tačiau tai nėra taip lengva, kai visi prieš jį nusistatę. Vyriškis negali ir nenori pasikeisti ar prisitaikyti prie jam nemielų kaimiečių, kurie veja Gunarą iš kaimo, kiša į beprotnamį, o jam iš jo pabėgus – persekioja ir neduoda ramybės. Malūnininkas prieglobstį randa tik gamtoje – čia nėra jokių normų ar tuščių nusistatymų, kas normalu ir, kas ne. Gamta mielai priims kiekvieną „keistuolį“ tik mokėk ją mylėti.

Dėl „atskyrimo“ problemos knyga liūdnoka, nors ir pasakojama su ironiška gaidele. Tačiau man romanas patiko. O Gunaras – šaunus vyrukas. Kaip ir kiti veikėjai, kurie jį, vis dėlto, suprato.

Vertinimas:

Herbjørg Wassmo – „Stiklinė pieno“

https://i1.wp.com/img217.imageshack.us/img217/3640/29661590.jpgMielas ir nekaltas pavadinimas „Stiklinė pieno“ skaitytoją įtraukia į visai ne mielą istoriją. Tai pasakojimas apie šių laikų skaudžią problemą – prekybą žmonėmis, prostituciją.

Dar visai jauna mergina Dortė patiki nepažįstamaisiais ir sutinka vykti į Švediją. Mat ten gausianti darbą restorane, už kurį moka didžiulius pinigus. Dortė gera ir paprasta mergaitė, tad tikrai važiuoja ne savanaudiškomis paskatomis, kad susikurtų geresnį gyvenimą. Jai gerai ir Lietuvoje kartu su mama ir seserimi, tačiau noras padėti šeimai dėl pinigų trūkumo priverčia merginą pakliūti į piktas vyrų pinkles…

Autorė ne veltui pasirinko lietuvaitę. Būtent iš čia ir kitų, panašios ekonominės padėties, šalių daugiausia išvežama merginų. Vien dėl to, kad jos naivios ir, svarbiausia, neturtingos.

Knygoje aprašyti žiaurumai šokiruoja. Net sunku patikėti, kad iš tiesų to esama. Tiksliau, nesinori tuo tikėti, bet tai vyksta. Romane problema ne išgalvota, o reali ir pateikta tikroviškai, nes neabejotinai paremta liudijimais. Skaitant vis norisi, kad Dortei pasisektų ir pavyktų pabėgti, kad jai nebetektų kentėti. Nes mergaitė nėra tvirto charakterio, o atvirkščiai – jautri ir net švelni, dar visai vaikas. Tačiau įkliuvus į tokį tankiai suregztą tinklą ne taip lengva išsilaisvinti…

Romane įterpiamos mintys, svajonės apie viltį, pasitikėjimą žmonėmis atrodo beviltiškai ir graudžiai palyginus su žiauria realybe, į kurią pateko Dortė. Ilgainiui merginos prisiminimai apie mirusį tėvą pavirsta į vizijas, kuriose mergina šnekasi su tėvu, jis ją guodžia, nes daugiau niekas Dortės negirdi. Nelaimingas likimas, smurtas ir prievarta Dortę pamažu veda į žlugimą ir beprotybę…

„Stiklinė pieno“ tai ne malonus skaitymėlis, norint užsimiršti, nes knyga niūri ir liūdna. Tačiau tematika rimta, aktuali, veikėjos psichologinis lūžis, nors ir paprastai, tačiau gerai išvystytas. Manau, knygą verta perskaityti.

Vertinimas:

Arthur Golden – „Geišos išpažintis“

https://i2.wp.com/img21.imageshack.us/img21/3117/geip.jpgMes tampame geišomis ne todėl, kad norėtume patenkinti savo įgeidžius, o todėl, kad neturime kito pasirinkimo.

Tai elegantiškas ir subtilus memuarų forma pateiktas pasakojimas apie vienos geišos gyvenimą ketvirtajame dešimtmetyje. Jau nuo pirmų puslapių pakeri vaizdingas rašytojo pasakojimo stilius, tad netrukus skaitytojas įsupamas į visiškai kitokį pasaulį: japoniškų vyšnių sakurų, šilku ir spalvomis šiugždančių kimono bei visiškai skirtingų tradicijų negu vakarietiškosios, pasaulį…

Kad ir kokios žavios atrodytų geišos, jų gyvenimas tais laikais nebuvo jau toks laimingas. Tai parodo sunkus, knygos veikėjos Čijo (Seijuri), kovojimas už vietą po saule, prievarta patekus į geišų okiją. Tačiau nuo mažumės pratinamos geišų veiklai dauguma merginų prisitaikydavo (nes ilgainiui, lepinamos prabangos, nelabai ką daugiau ir sugebėtų veikti), o kai kurios, jeigu joms pasisekdavo, netgi tapdavo patenkintos tokiu gyvenimu. Knygoje suprantamai supažindinama su geišų kultūra, griežtomis jų tradicijomis, kas jos tokios yra ir ką jos iš tiesų veikia. Nepasakosiu nieko daugiau, nes jeigu nesate itin susipažinę su geišomis, bus patiems įdomiau paskaityti.

Knyga nieko nekaltina ar neteisia – viskas pateikta gan objektyviai, tačiau, visgi, aiškiai galima suvokti pasakotojos požiūrį ir jausmus. Seijuri ryški asmenybė – protinga, rami, kartu tvirta ir ištverminga.

Tiesa, knygos pabaiga šiek tiek nuvylė, nes memuaruose retai kada taip viskas susiklosto… Na, bet nebūsiu piktą lemianti bambeklė, nes knyga išties patiko.

Vis dėlto, „Geišos išpažintis“ pirmiausia yra grožinis romanas, o ne istorinis veikalas. Knyga rašyta amerikiečio ir Japonija pateikta taip, kad būtų prieinama ir, per daug nesidominčiam Japonija, vakarų gyventojui. Todėl jeigu giliai studijuojate Japonija, šioje knygoje gal ir nerasite nieko naujo, tačiau romanas patraukia įdomiai pateikta istorija. Be to, vis tiek manau, kad knyga neabejotinai turėtų patikti tiems, kuriuos domina įvairios kultūros, tuo pačiu ir Japonija bei jos tradicijos.

…viskas šiame pasaulyje susiję tarpusavyje. Mes, žmonės, esame tik dalelytė visumos. Vaikštinėdami mes galime sutraiškyti vabalą arba sujudinti orą taip, kad musės skrydis nutrūks ten, kur jis nebūtų nutrūkęs. Jei pasvarstytume apie šį pavyzdį, įsivaizduodami save vabzdžiais, atlikusiais savo vaidmenį didžiojoje visatoje, aiškiai suvoktume, jog esame veikiami jėgų, kurių mes negalime valdyti, kaip ir tas mažas vabalėlis negali turėti įtakos mūsų pėdai, kai ši leidžiasi ant jo. Ką gi mums daryti? Turime panaudoti visus įmanomus būdus, kad suprastume aplinkinio pasaulio judėjimą ir laiką, kad mūsų veiksmai neprieštarautų jo eigai, o judėtų kartu su ja…

https://i1.wp.com/img831.imageshack.us/img831/6875/92061937.jpg

https://i1.wp.com/img51.imageshack.us/img51/5403/50213367.jpg

https://i1.wp.com/img148.imageshack.us/img148/1038/98787629.jpgVertinimas: