Maggie Stiefvater – „Virpėjimas“

https://i0.wp.com/img705.imageshack.us/img705/5862/12851.jpgNeplanavau skaityti šios knygos, nes nepalankiai žiūriu į tokio pobūdžio romanus, kurie šiuo metu gan populiarūs. Tačiau susiviliojau vilkų tematika. Visada jaučiau jiems palankumą. Be to, buvo smalsu, kas ten mergaitėms (ir ne tik) taip patinka tokiose knygose kaip „Saulėlydis“ (užteko vien pamatyti filmą, kad pasibaisėčiau).

Taigi. „Virpėjimas“. Buvo čia šiek tiek ir vilkų, ir miško. Tačiau ne taip, kaip man patiktų. Viskas per daug paviršutiniška, netikra, per daug amerikietiška ir neoriginalu. Ir per daug… šiuolaikiškai kvailai paaugliška? „Pseudo-gilu“? Net nežinau, kaip apibūdinti.

Akis bado daugybė logikos ir siužeto skylių. Trūko ir knygos minties. Tiesa, buvo užgriebta opesnių temų, kaip tėvų – vaikų santykiai, bet tik prabėgomis. Akivaizdu, kad rašytoja neprofesionali ir tai vienas pirmųjų jos blynų. Arba kurta, tik, kad patenkinti šiuolaikines mergaites ir susilaukti populiarumo. Na, ne man spręsti.

Kuo toliau, tuo knyga darėsi vis labiau nesąmoninga. Tie visi „Tau įkando?“ „Jis pasivertė“ ir daugybė pasivažinėjimų automobiliu, tam, kad užpildyti puslapius, tik piktino mane, kad iš didingos ir mitinės vilko prigimties daromas toks cirkas ir mokyklinė melodrama.

Jeigu būčiau buvusi jaunesnė, kokių trylikos metų, gal ir labiau būtų patikęs šis romanas. Bet jaunoms mergaitėms taip pat nerekomenduočiau tokios knygos vien dėl netinkamo paauglių elgesio. Tyčinis užkrėtimas meningitu? Jergau.

Vaikino ir merginos santykiai. Ne mano skonio taip pat. Tipiški ir neįdomūs. Veikėjai? E.  Greisė įkyri mergiotė, o Semas neįtikinamas savo realumu. Nors gerai, kad abu bent knygas skaito. Antro plano veikėjai šabloniški.

Galbūt tikėjausi iš šios knygos kažko labiau poetiško, vilkų – žmonių pateikimo perkeltine prasme, o ne tiesiogine (ech, ne ten pakliuvau su savo vaizduote). Nes tokie dalykai nepaaiškinami kaip realūs ir, kai bandoma tai padaryti, atrodo juokingai ir vaikiškai.

Reziumė: pasišaipymas iš vilkų. Blogai pasirinkau, ne man tokios knygos. Jeigu norite gyvūnų ir gamtos geriau skaityti „Baltąją iltį“ ar „Bembį“. Jei norite romantikos, šią knygą skaityti tik tuo atveju, jeigu mėgstate tipinius santykius – susikabinimus už rankučių su lėkštais dialogais: „- Aš pasiruošusi bučiniui“ „- Man labiau patinka užklupti iš netyčių“.

Vertinimas:

Stephen King – „Kerė“

https://i2.wp.com/img638.imageshack.us/img638/9936/21687568.jpgNesu didelė siaubo mėgėja, tačiau jau senokai norėjau pabandyti kokią Stephen King knygą. Mat filmų (ne siaubo) adaptacijos („The Green Mile“, „The Shawshank Redemption“, „Stand By Me“…) pagal jo romanus tikrai patiko. Ir štai pasirinkau „Kerę“, nes tai vienas pirmesnių autoriaus darbų, be to, sudomino ir gan aktuali problema, dėstoma knygoje – paauglių patyčios iš bendraamžių.

Gan greitai suvokiau tikrąją S. King „siaubo“ koncepciją: tai ne šiaip tušti „baubai“, o labiau psichologinis siaubas, kurį kelia ne išgalvoti dalykai, o pats žmogus. „Kerėje“ labiausiai bauginantis dalykas, būtent ir buvo žmonių (konkrečiau, paauglių) nehumaniškumas. Žiaurios patyčios (kurios iš tiesų net ir neturi rimto pagrindo), nukreiptos prieš vieną moksleivę, peržengia visas ribas, kurias žmonės naiviai vadina tolerancija, pagarba. Ir tai nėra išgalvota: tokių niekinimų, švelnesne ar šiurkštesne forma, pasitaiko visose mokyklose. Tačiau ar kas labai iš moksleivių (net mokytojų) kreipia į tai dėmesį? Ar susimąsto kaip jaučiasi atstumtasis (o jeigu jis nesusilaukia pagalbos net ir namie?)? Tiesiog jiems smagu ir tiek… Ir štai rašytojas numeta alternatyvą „aukai“ – telekinezės galią. Galią, su kuria vienu žvilgsniu gali sugriauti tvirčiausias sienas. Tad neabejotinai su tokia galia galėtum užkurti neblogą pirtelę savo skriaudėjams. Čia ir prasideda visas „smagumas“…

Knygą išties greitai sukrimtau. Rašytojas ne veltui toks garsus – sugeba įtraukti, išlaikyti įtampą bei dėmesį. Romane daug veiksmo, niekas nestovi vietoje (turbūt todėl kino kūrėjai taip mėgsta statyti filmus pagal S. King knygas). Mano skoniui nebūtina daug veiksmo, tačiau net mane ši knyga įtraukė. Patiko, kad romane šalia pačios istorijos pateikiami ir įvairūs nagrinėjimai, svarstymai, kurie vyko jau po „Įvykio“. Tai suteikė tikroviškumo knygai. Ir komiškumo.

„Kerė“ – galbūt ne šedevras, tačiau išties puikus kūrinys, parašytas įtaigiai, su gerai išvystyta mintimi, vis dar aktualia šiais laikais.

Taigi, mielieji paaugliai, galbūt tas vargšas „nevykėlis“ iš kurio taip šaipomasi, vieną dieną neiškentęs ims ir jus visus gyvus palaidos? Kas žino…

Vertinimas:

Charlotte Brontë – „Vijetė“

https://i0.wp.com/img4.imageshack.us/img4/7960/15412734.jpgTai paskutinis Charlotte Brontë romanas, bet ne ką prastesnis ir už garsųjį „Džeinė Eir“. Tai romantiškas, psichologinis ir gotika dvelkiantis pasakojimas apie jauną moterį Liusę Snou, kuri, dėl ją ištikusios tragiškos lemties, išplaukia iš Anglijos į užsienį ieškoti naujo gyvenimo ir vilties.

Kaip ir anksčiau skaitytame C. Brontë romane, „Vijetė“ sužavėjo stipriu bei įdomiu moterišku charakteriu. Liusė – nepriklausoma, feministinių pažiūrų, tvirta tačiau ir jautri, gilių jausmų.

Autorė moka sukelti veikėjams simpatiją. Charakterių paveikslai detalūs ir ryškūs. Net jeigu iš pradžių kuris veikėjas pateiktas kaip nemaloni asmenybė, palaipsniui nuomonė apie šį žmogų pasikeičia – atsiskleidžia jo privalumai, o ydos tampa nebe tokios atgrasios.

Knyga išties įtraukia. Visą laiką vis kažkas vyksta, sužinome vis naujų dalykų apie veikėjus. Romane gvildenama ir nemažai opių problemų – nuo neatsakytos meilės iki tų laikų nepalankaus požiūrio į moterį, kuri nori būti nepriklausoma bei gyvenime siekti kažko daugiau, o ne paviršutiniškos santuokos su turtingu vyru.

Šis romanas turbūt labiau pesimistinis negu „Džeinė Eir“, tačiau, visgi, abi knygos turi nemažai panašumų. Charakteriai panašūs savo ekscentriškumu, panaši paslaptinga atmosfera. Bet tai ne į blogą – jau buvau pasiilgusi Džeinės, tad „Vijetė“ man buvo kaip tik.

Prisipažinsiu, kad skaitant paskutinį skyrių rankos vos ne drebėjo, o širdį suspaudė; jaučiau kaip ir kad baigsis, nes autorė tam paruošė skaitytoją, bet vis tiek visa širdimi to nenorėjau.

https://i1.wp.com/img696.imageshack.us/img696/8443/23679979.png

Charlotte Brontë turbūt yra viena mano mėgstamiausių rašytojų vien dėl savo sugebėjimo įtikinamai perteikti giliausius žmogaus jausmus bei kuriamų itin stiprių moteriškų charakterių. Gaila, kad tais laikais puikūs menininkai taip greitai sulaukdavo gyvenimo galo…

Tiesa, lietuviškas vertimas gan prastokas, galėtų perleisti šį romaną. Na, o šiaip, jeigu nesipykstate su anglų kalba rekomenduočiau skaityti knygos originalą.

Vertinimas:

Faïza Guène – „Rytoj pats tas“

https://i0.wp.com/i51.tinypic.com/21dqwhz.jpgMėgstu prancūzišką humorą. Jis sarkastiškas, tačiau kažkuo smagus, išsiskiriantis ir vis dėlto išlieka gyvenimiškas. Nors aprašomi veikėjai šioje knygoje daugiausiai imigrantai į Prancūziją, tačiau pats autorės rašymo stilius ir dėstymas labai prancūziški.

Penkiolikametė Dorija net „pasiraitojus rankoves“ kritikuoja ją supantį žmonių gyvenimą Paryžiaus priemiestyje, kuris, žinoma, susijęs ir su ja pačia. Mergaitė gyvena skurde, kuriame ją su mama paliko tėvas. Tad dabar ją konsultuoja psichologė, o jų namuose kasdien lankosi socialinės darbuotojos. Visi nauji ir seni pažįstami duoda nesibaigiančio peno Dorijos vaizduotei. Tačiau nepasakyčiau, kad mergaitės kandumas piktybiškas. Nepaisant pašaipų išryškėja ir Dorijos jautresnis požiūris slepiamas nuo aplinkinių. Ji nori padėti kitiems, jaustis reikalinga. Be to myli savo mamą bei jaučia prielankumą ir kai kuriems pažįstamiems. Nereikėtų per daug rimtai priimti viso sarkazmo. Galų gale, argi ne visi paaugliai mėgsta pasišaipyti iš suaugusiųjų ir bendraamžių?

Knyga tikrai smagiai skaitosi, ne sykį sukėlė krizenimą absurdiškos situacijos bei taiklūs ir nebanalūs Dorijos išsireiškimai. Veikėjai piešiami karikatūriškai ir ryškiomis spalvomis, nepagailint sklidino puodo ironijos.

Tai ir paauglės subrendimo istorija, ir ironiškas žvilgsnis į gyvenimą. Žodžiu, linksmai apie rimtas, netgi liūdnas, problemas.

Vertinimas:

Tracy Chevalier – „Mergina su perlo auskaru“

https://i2.wp.com/i52.tinypic.com/wwntbd.jpgGrožinė literatūra apie meną ir dailininkus nėra dažna, todėl atkreipiu dėmesį į tokias knygas. Pati rimtai užsiimu daile, o skaityti apie save dominančią veiklą visada įdomu.

Knygą pasakoja garsaus XVII a. dailininko Johannes Vermeer paveikslo “Mergina su perlo auskaru” gimimo istoriją. Istoriją, kurią slepią paslaptingasis merginos žvilgsnis. Žinoma, pasakojimas nėra remtas tikrais faktais (kas susiję su pozuotoja); niekas negali pasakyti nei kas buvo ta mergina, nei ką ji reiškė dailininkui, tačiau čia pasireiškia rašytojos vaizduotė. Ir gan įtikinamai.

Nepaisant kai kurių neesminių smulkmenų pasakojime gan tikroviškai pateikta tuometinė Olandija, menininkų, valstiečių pasauliai. Turint omenyje ir tai, kad šiuolaikiniam žmogui yra gan sunku rašyti istorinius romanus. Tarpusavio bendravimas knygoje pateiktas labai subtiliai ir kukliai. Jokių itin modernių dialogų, veikėjai dažniausiai vienas kitą supranta be žodžių. Tai ypač patiko, nes gan tikėtina, kad žmonės tais laikais taip ir bendraudavo. Buvo įdomu sužinoti ir kaip vykdavo tapymo procesas; kokias priemones naudodavo dailininkai, kaip ir iš ko gamindavo dažus.

Knyga turėtų patikti ir ne tik besidominantiems menu. Pati istorija irgi įdomi. Įvykiai nėra kokie nors perdėtai sukrečiantys, tačiau siužeto posūkiai neabejotinai įtraukia, nesinori paleisti knygutės iš rankų. Atmosfera kuriama jauki, rami ir šiek tiek paslaptinga. Gi turime omenyje menininkus… Veikėjai gan ryškus ir gerai išvystyti, skaitant sukelia simpatiją ir prisirišimą. O Grėtė visai šauni mergaitė. Gal romantinė linija kam gali pasirodyti nežymi, tačiau man ji patiko. Dailininko netiesiogiai reiškiamas susidomėjimas Grėte, merginos kuklus, netgi trapus, žavėjimasis dailininku… Viskas švelnu ir jautru.

Jaučiamas autorės malonumas rašant šį romaną: domėjimasis tuometiniais laikais, dailininkų gyvenimu, J. Vermeer paveikslais. O visa tai užkrečia ir patį skaitytoją.

https://i0.wp.com/img217.imageshack.us/img217/7571/43257326.jpg

https://i0.wp.com/img706.imageshack.us/img706/4277/54599808.jpg

https://i2.wp.com/img706.imageshack.us/img706/2756/37734713.jpg

https://i2.wp.com/img96.imageshack.us/img96/8585/37670411.jpg

Vertinimas: