Haruki Murakami – „Mylimoji Sputnik“

https://i0.wp.com/i56.tinypic.com/w7lqiv.jpgTai pasakojimas apie žmogaus vienatvę, norą surasti giminingą sielą ir apie meilę. Meilė čia neįprasta, tačiau neverta išsigąsti homoseksualumo – viskas pateikta labai subtiliai ir jautriai. Istoriją pasakoja jaunas mokytojas (jo vardo taip ir nesužinome) apie savo keistuolę draugę Sumirę: apie artimą draugystę su ja, Sumirę užklupusią netikėtą meilę ir… merginos dingimą. Pasakojimas labai individualus, kupinas savianalizės. Galima aiškiai pajausti pasakotojo prisirišimą prie merginos, liūdesį dėl vienpusės meilės, ir, šiaip, viskas pasakojama itin įtaigiai.

Autorius moka sukurti labai ryškius, gyvybingumu pulsuojančius charakterius. O pokalbiai tarp jų įsimintini ir nenuobodūs. Labai patiko Sumirė. Savo išsireiškimais, elgesiu. Net neatrodė išgalvota, o kaip tikra.

Murakamio rašymo stilius gan „vakarietiškas“, tačiau vis dėlto jis nestokoja ir Japonijai būdingo savitumo, neįprastumo. Tiesa, ši knyga mažiau siureali negu anksčiau  skaitytoji „Kafka pakrantėje“, tačiau labiau nuoširdi. Visgi, knyga taip pat sukuria savotišką, netgi mistišką atmosferą. Būtent tas grakštus paslaptingumas gaubiantis pasakojimą labiausiai ir žavi.

Tai tik antroji mano skaityta Murakamio knyga, bet kuo toliau, tuo labiau man patinka šio rašytojo kūryba. Manau, mano rankose atsidurs dar ne vienas šių magiškų romanų.

Vertinimas:

Nicholas Evans – „Arklių užkalbėtojas“

https://i2.wp.com/i55.tinypic.com/ridmc0.jpgŠi knyga parašyta pagal visus bestselerio kanonus, tačiau, man kartais vis dar patinka senamadiškos „atgijimo“ istorijos. Tiesa, tikėjausi galbūt kažko ypatingesnio, bet turbūt nevertėjo to laukti iš populiarios knygos.

Tai istorija apie į tragišką avariją patekusią mergaitę ir jos žirgą. Greisė netenka kojos, Piligrimas gan sunkiai sužalojamas fiziškai… Tačiau, visgi, skaudžiausia žaizda atsiveria jų sielose; po avarijos nė vienas nebenori grįžti į buvusį gyvenimą ar jodinėti – juos apima depresija, tiek žmogų, tiek gyvūną. Nelaimė pakenkia ir mergaitės šeimai. Greisės motina Anė norėdama pataisyti santykius su dukra, be to suprasti ir save pačią išvyksta į tolimąją Montaną ieškoti pagalbos visiems trims.

Man patinka istorijos apie gyvūnus, todėl maloniai paskaičiau apie žirgų bei jais besirūpinančių žmonių gyvenimus. Patiko stebėti Greisės ir Piligrimo psichologinę brandą: žingsnelis po žingsnelio nugalint baimes, užsispyrimą ir tapimą brandesniais, išmintingesniais… Patiko ir atsiribojimas nuo civilizacijos išvykstant į užmiestį, kur gyvenimas nuoširdesnis, ramesnis bei laimingesnis. Svarbi gamtos vieta žmogaus gyvenime šiek tiek priminė Jack London kūrybą.

Kas ne itin sužavėjo knygoje, tai romantinė linija: nelabai ypatinga ir, šiaip, gan pigiai atrodė. Veikėjai bei dialogai taip pat nebuvo labai išskirtiniai, o ir gan blankoki. Anė pasirodė pateikta šiek tiek netikroviškai. Na, bet čia galbūt problema ir tame, kad rašytojas – vyras…

Vertinimas:

Ray Bradbury – „Pienių vynas“

https://i1.wp.com/i55.tinypic.com/nz4pk1.jpgSmagu atrasti save knygose. Turbūt pirmą kartą knygoje sutikau tai, kas atspindi mano požiūrį į pasaulį. Tai, ką visada jaučiu, tačiau kartais nesiseka išreikšti žodžiais.

Knyga pasakoja įvairius trumpus nutikimus, kurių visų viduryje – du berniukai Daglas ir Tomas Spoldingai bei, žinoma, vasara. Berniukai su kiekviena diena mokosi priimti viską kaip stebuklą, kiekvieną dalyką atrasti vis naujai, pasinerti į gyvenimo sūkurį visa siela.

Ši knyga spinduliuoja gaivumu ir tyrumu. Tačiau, tai supinta ir su melancholija – juk viskas turi egzistuoti harmonijoje, tik taip pasaulis tampa tokiu stebuklingu ir didingu. Žavi meilė gamtai, išryškintas jos grožis ir švelnumas. Sušildo ir geri žmonės, jų atsidavimas gyvenimui. Knyga kupina protingų minčių, paslėptų prasmių, įžvalgių metaforų. Atrodo tarsi atrastum visus tuos paprastus stebuklus kartu su veikėjais, džiaugtumeis ir liūdėtum drauge.

Kiekvienas puslapis dvelkia poezija; nuostabiais, unikaliai kūrybingais aprašymais. Vaizduotės laisvė, paslaptingumas – visa tai padaro kūrinį tokį „skanų“ skaityti.

„Pienių vynas“ leidžia pasijusti tarsi gulėtum bekraštėje gaivališkoje pievoje ir jaustum visą pasaulio grožį, įkvėpdamas kartu ir liūdesį, tarsi neatsiejamą savo dalį, tarsi tu ir būtum – visas pasaulis.

Aš iš tiesų gyvas, galvojo Daglas. Anksčiau aš to nežinojau, o jeigu ir žinojau, tai negalvodavau.

–    Maži džiaugsmai kur kas svarbiau negu dideli. Pavasario rytą šimtą kartų geriau pasivaikščioti pėsčiam, negu važiuoti aštuoniasdešimt myliu prabangiu automobiliu. O žinote kodėl? Todėl, kad aplinkui viskas kvepia, viskas auga ir žydi. Kai eini pėsčias, turi laiko apsižvalgyti, surasti ir mažiausią grožį.

–    Mums dėl to ir patinka saulėlydis, kad jis būna tik kartą per dieną.

–    Man baisiai gera, kai vakare einu gulti. Vadinasi, kartą per dieną tikrai sulaukiu laimingos pabaigos. Kitą rytą tave gali ištikti kažin kokios bėdos. Bet man užtenka prisiminti, kad vakare eisiu gulti ir ramiai kiek pagulėsiu, ir vėl viskas gerai.

–    Dabar svarbu ne toji aš, kuri guli čia lovoje, bet aš, sėdinti ant lovos krašto ir žiūrinti į save, aš, dabar apačioje verdanti vakarienę, triūsianti garaže po mašina, skaitanti bibliotekoje. Tai vis mano dalys, ir tai svarbu. Ir šiandien aš visiškai nemirštu. Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą.

https://i0.wp.com/i53.tinypic.com/9awmqa.jpg

Vertinimas:

Kōbō Abe – „Moteris smėlynuose“

https://i0.wp.com/i54.tinypic.com/iyiqyq.jpg

Modernistinis Sizifo mitas…

Pasirinkdama šią knygą žinojau, kad galiu tikėtis kažko savotiško, kitoniško. Taip ir buvo. Siužetas nėra sudėtingas (vienas niekuo per daug neišsiskiriantis mokytojas atostogoms tiesiog išvyksta prie jūros tyrinėti vabzdžių… ir dingsta. Apsistoja kaime kopose tik pernakvoti vienos moters  trobelėje, visiškai tikras kad ryte tęs tyrinėjimus… Tačiau pabunda įkalintas duobėje ir jam kuo ramiausiai leidžiama suprasti, kad taip ir turės gyventi atkasinėdamas smėlį iš duobės, kad jo gyvo nepalaidotų… Na, ir visoje knygoje Nikas bando išsikapstyti, pabėgti…), tačiau, pagrindinio veikėjo, pakliuvusio į tokią absurdišką (visgi, unikalią) situaciją mintys, išgyvenimai, besikeičiantis jo vidinis pasaulis pateikti įdomiai.

Žinoma, iš pradžių, Nikas Dziumpėjus apstulbintas: jis nesupranta už ką jį įkalino, kodėl kaimiečiai taip elgiasi; gyvena duobėse, bergždžiai kasa smėlį… Tačiau konkrečių atsakymų nesulaukia – jiems toks gyvenimas ir viskas. Kaip bebūtų, Niką neabejotinai apsėda vienintelė mintis – bėgti. Jis vis bando, kuria visokiausius planus, deja – nesėkmingai… Tačiau ilgainiui veikėjo troškimas pabėgti jam nebėra vienintelė išeitis. Smėlis knygoje lyginamas su jo buvusiu gyvenimu, su žmonėmis. Taigi, ar pabėgęs iš duobės jis negrįš į tokį pat beprasmį „smėlio kasimą“? Kaip bebūtų keista, būtent duobėje Dzumpėjus randa tikslą, kurio link ir pakreipia savo gyvenimą kopose. Tačiau šis atradimas nebetiktų praeitam jo gyvenimui (kuriame iš tikrųjų ir neturėjo jokio tikslo). Jis atrado tai, ką galėtų suprasti tik šio kaimo smėlyno žmonės. Taigi, kur jam bebėgti? Ironiška, tačiau kartu ir įžvalgu. Net jeigu žmogaus veikla absurdas, argi tai vis tiek nėra gyvenimas? Argi žmogus vis tiek neturi kažkokio tikslo? O šito jis neatsisakys jokia kaina, kol tai jam teikia prasmę.

Tiesa, knyga niūri, nes gvildena žmonių susvetimėjimo, vienišumo problemas… Kartais knyga net šiurpoka – smėlis iš šalies atrodo toks nekaltas ir primityvus dalykas, tačiau kai jo daug jis tarsi tampa beforme milžiniška ir bauginančia pabaisa.  O ir žmonės taip pat tokie šiurpūs gali būti…

Pasakojimas pateiktas gan trumpai ir suprantamai (skaityti nėra sunku), tačiau įvairių, vertų apmąstymo minčių, neabejotinai – daug ir sudėtingų.

Vertinimas:

Khaled Hosseini – „Bėgantis paskui aitvarą“

https://i0.wp.com/img718.imageshack.us/img718/4797/31581c.jpgPrieš skaitant kažkodėl maniau, kad knyga bus nuobodoka, tačiau iš tiesų buvo gan įdomu. Tiesa, kartais siužeto posūkius nebuvo taip jau sunku nuspėti (visgi, siužeto struktūra gan šabloniška…), tačiau pati istorija graži. Jautri ir sugraudinanti.

Pasakojimas prasideda dviejų afganų berniukų draugyste: vienas pasiturinčio prekybininko sūnus, antrasis – berniukas gyvenantis su jų tarnu. Tačiau taip jau nutinka, kad Arimas dėl savo silpnos valios ir troškimo, kad tėvas būtų sūnui palankesnis išduoda savo draugą… Augdamas Arimas bando pamiršti šį įvykį, gyventi toliau, tačiau, net, kai dėl politinių neramumų Afganistane jam su tėvu pabėgus į Ameriką ši lemtinga klaida neišnyksta iš jo gyvenimo ir sąžinės graužatis persekioja kiekvieną svarbų įvykį jo gyvenime…

Žmogus, neturinti sąžinės ir gerumo, nesikankina.

Tai istorija apie sąžinės graužatį, atgailą, kaltę, jos atpirkimą. Draugystę, ištikimybę, kelią dvasinės stiprybės link. Anksčiau ar vėliau kiekvienas turi susidurti su savo baimėmis akis į akį. Praeities neįmanoma pamiršti, ją reikia prisiminti. Kad galėtum atpirkti, kad galėtum gyventi.

Pasakojimas dėstomas sklandžiai, įvykius nesunku sekti. Autorius karo, skurdo baisumus, etninių mažumų niekinimą supina su taikos, vaikystės sentimentais, prisiminimais. Spalvingi aitvarai įrėmina ši liūdną kontrastą.

Patiko Hasanas. 

– Žinai… Man patinka ten, kur aš gyvenu. Tai yra mano namai.

Nepaisant skaudaus likimo mokėjo džiaugtis tuo ką turi, nereikalauti iš gyvenimo daugiau negu jis gali duoti. Nuostabi berniuko ištikimybė, meilė ir stiprybė.

Vertinimas: