Ryu Murakami – „69“

1960 – 70-aisiais kūrėsi ir vyko įvairūs jaunimo judėjimai, klestėjo pirmosios roko grupės. Šita knyga – tai prisiminimas apie tuos laikus. Tik pasakojimas ne apie Amerikos jaunuolius, o apie Japonijos. Vis dėlto, japoniškasis jaunimas nelabai skyrėsi nuo kitų šalių, nes matosi akivaizdi Vakarų įtaka.

Tai nėra visiškai „hipiška“ knyga. Čia nerasime tų laikų idealistinių siekių ar tikslų. Požiūris knygoje pateiktas gan ironiškai, pašaipiai. Pagrindiniam veikėjui Kenui ne itin rūpėjo vykstantis karas ar kitos politinės problemos, jis tiesiog plaukė pasroviui su mada, ieškodamas pramogų ir siekdamas būti dėmesio centre. Kita vertus, tai nevisiškai iš piršto laužta. Dauguma to meto jaunuolių tik dangstėsi „hipių“ etikete, tačiau tikroji hipių ideologija jiems kažin ar ką reiškė.

Knygoje nėra įmantraus siužeto, todėl viskas „gula“ ant veikėjo pečių. Nors Kenas ir lengvabūdis, mėgstantis fantazuoti ir „svaigti“ nesąmones, tačiau kartais visai protingai „suraitantis“ mintis. O vaikėzo  „apgaudinėjimo“ pokštai pralinksmina.

Knyga turėtų patikti tiems, kurie žavisi tų laikų muzikos grupėmis ir atlikėjais, tokiais kaip: The Velvet Underground, Iron Butterfly, Simon & Garfunkel, Janis Joplin, Jimi Hendrix ir kt. Tad jei šie pavadinimai jaudina tiek pat kiek katiną obuoliai, turbūt romanas labai ir nesudomins.

Knyga nėra itin gili ar prasminga, tačiau tam kartui visai smagu paskaityti apie tų laikų jaunuolių maištavimus.

Šiai mokyklai nejaučiau jokių švelnių jausmų todėl, kad čia buvo rūšiavimo įmonė. Taip rūšiuoja šunis, kiaules ir karves. Visiems vaikystėje leidžiama žaisti. Paskui, beveik suaugę, jie rūšiuojami. Vidurinė mokykla buvo pirma pakopa virstant naminiu gyvuliu.

Vertinimas: